Įdomu?

Man irgi. Štai jau 32 metus ištekėjusi, o šis klausimas dar neaiškus.

Žinote, neseniai žiūrėjau vieną filmą ir supratau, kad laimė ir ramybė šeimoje daug kuo priklauso nuo

sutuoktinių atvirumo ir sąžiningumo.

Suprantate, gyvenimas – tai ne situacijų komedija.

Gyvenime ir be kvailysčių daug nervų ir sunkaus darbo, o jei pastoviai pateksi į kvailas situacijas dėl

nesusikalbėjimo, įžeidumo ar baimės, kad tave ne taip supras, tai tikėtis ilgo ir laimingo gyvenimo poroje

neverta.

Tikrai, neverta!

Per savo ilgametę šeimyninę praktiką aš supratau, kad net jeigu aš pamiršau kažką nupirkti, kažkam

paskambinti, apie kažką susitarti ir t.t., tai Žemė neišklys iš orbitos, šeima nemirs iš bado, manęs

nenustos mylėję, net jeigu truputį įspirs už užmaršumą.

Suprantate?

Aš juk iš principo neideali. O leisdama sau būti normalia, aš ramiai žiūriu į savo brangių artimųjų klaidas.

Kartais aš truputį gaunu nuo jų, kartais jie – paeiliui. Ir viskas! Gyvenimas tęsiasi!

Idealumo siekis, mano manymu, labai kenkia šeimyniniam gyvenimui. Jis trukdo žmonėms būti savimi.

Tenka prisitaikyti, dėtis kaukes, vienu žodžiu, verstis lauk iš kailio, kad atitiktum kažkieno idealus.

Kas tame blogo?

Anksčiau ar vėliau tai nusibosta… Ir tada – karas arba skyrybos su neidealiu sutuoktiniu…

Jums to reikia?