Interviu mamos dienai

Nenumaldomai artėja nuostabi pavasario šventė – Motinos diena. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai. Motina yra tapatinama su žeme. Kaip žemė užaugina derlių, taip ir motina užaugina savo vaikus. Todėl motinos diena švenčiama pavasarį, kai bunda žemė. Mantas (vardas pakeistas) Motinos dieną naujoje šeimoje švęs jau antrus metus. Praeitais metais berniukas mamai įteikė nuostabaus grožio gėlių puokštę, pabučiavo ir tyliai sušnabždėjo „mama aš tave myliu“. Visa šeima džiaugiasi ir nė kiek nesigaili savo sprendimu. Tačiau, deja ne visi vaikai gali augti šeimose, ne visi gali mamas apkabinti, pabučiuoti, pasakyti gražius žodžius. Labai gaila, kad ne visoms mamoms išauga angelo sparnai, todėl vaikams tenka ieškoti kitų namų. Mamomis tampa svetimos tetos, pusseserės, močiutės… Tai jos augina, myli, glaudžia, moko atsispirti gyvenimo audroms. Pasiryžti globoti vaiką – nėra gana lengvas gyvenimo sprendimas. O susigyvenimui ir vidiniam vaiko pažinimui prireikia ne vienos dienos. Kodėl globėja Lina (vardas pakeistas) ryžosi tokiam sprendimui, su kokiais sunkumais jų šeimai teko susidurti apsigyvenus berniukui šeimoje, kaip sekėsi užmegzti ryšį? Apie visa tai ir dar daugiau su ja kalbame šiame interviu. Kaip jums gimė mintis tapti globėjais? Kieno tai buvo idėja, Jūsų ar Jūsų antros pusės? Globėjais tapti mintis visada lydėjo, tačiau kaip ir eiliniai žmonės skubam, lekiam, nespėjam, ir kaip dažniausiai apie globėjus, apie vienišus vaikučius informacijos gaudavom iš televizijos. Kažkokią akimirką sustojom ir pagalvojom, o kodėl gi ne mes, tuo labiau juk aš turėjau savo vieną sūnų, kuriam norėjosi sesės arba brolio. Dėl pačios globos idėja pirmiausiai lydėjo mano antrosios pusės – taip ir atsirado dar vienas sūnus. Kiek laiko esate globėjais? Kokio amžiaus buvo jūsų globojamas berniukas, kai priėmėte jį į savo šeimą? Globėjais esame neseniai – 1 metai ir 7 mėnesiai. Viskas dar labai nauja. Kai Mantas atvyko į mūsų šeimą jam buvo 8 metukai. Ką Jums davė lankyti globėjų kursai? Ar juose perteikiamos žinios, praktinės užduotys neatbaidė nuo sprendimo, o gal, priešingai, tik sustiprino norą greičiau į namus parsivežti vaiką? GIMK mokymai davė informacijos. Aišku, tai tik medžiaga kurią gali pritaikyti praktikoje. Kaip aš sakau, gyvenime visi šitie mokymai nei atbaidė, nei sustiprino norą tapti globėjais. Jausmas sustiprėja kai pamatai ir pajauti tą vaiką. Tas jausmas ypatingas, jauti tiesiog širdimi. Buvo ir ne vienas vaikas, kol atradome Mantą. Širdim jautėm ir iš Manto, jog jis lygiai taip pat jaučiasi, nes visa dieną jį lydėjo šypsena, kol mes buvom, kol svečiavomės apie pora valandų. Paskui dar kartą, ir dar kartą apsilankėm, pasiėmėm vasarai pasisvečiuoti pas save. Kažkaip tuo metu supratau, kad jis jau mūsų. Kokia buvo berniuko gyvenimo pas jus pradžia? Ar turėjote adaptacijos, kitokių problemų? Gyvenimo pradžia pas mus buvo labai sunki, net sakyčiau, mes tik įsibėgėjom į tą pradžią. Laiptelių daug, kuriais turime užlipti aukštyn. Atrodo, kad jau kažkokią pakopą įveikėm, bet kuo aukščiau kopi – tuo daugiau iššūkių. Adaptacijos laikotarpis greitai ir lengvai praėjo, tačiau turint emocinių sutrikimų, buitinių įgūdžių stokos pagal amžių – tai tik su laiku galima viską įveikti. Kaip Jums ir Jūsų antrai pusei pavyko užmegzti ryšį berniuku? Ar sunku buvo? Nebuvo sunku. Tiek mūsų tarpusavio ryšys su Mantu, tiek berniuko ir mano antrosios pusės ryšys labai greitai atsirado. Tik pamačius Mantą iš pirmo karto užsimezgė. Prieš atvykstant pas mus Mantas nemažą laiko tarpą gyveno vaikų namuose, todėl jis labai norėjo šeimos. Jis kaip paukštelis norėjo ištrūkt iš narvelio, norėjo laisvės, į šeimą, turėti savo lizdelį… Kaip jį priėmė Jūsų biologinis vaikas? Kaip užsimezgė jų santykiai, bendravimas? Iš pradžių buvo lyg ir konkurencija, mamos dėmesio siekimas. Bet tarp berniukų greitai atsirado ryšys ir jie puikiai sutaria. Gal įtakos turi tai, jog jie vienodo amžiaus. Kai vasarą, per atostogas, pasiėmėm Mantą svečiuotis – stebėjom vaikus, kaip jie sutaria, ar jie nori būti kartu, ar jų “laukai” sutampa. Matėm, kad viskas tvarkoj ir jie abu puikiai sutaria. Aš nesitikėjau, jog jų tarpusavio santykiai bus tokie geri. Mano sūnus toks aktyvistas, nori, kad būtų jo “viršus”, o Mantas yra lygiai toks pats, todėl galvojau, jog nebus gerai. Tikrai nesitikėjau tokio jų susidraugavimo, susibendravimo, susibičiuliavimo, brolystės jausmo. Jūsų auginamas berniukas lanko mokyklą, kaip jį priima vaikai, bendruomenė? Gal viskas būtų praėję lengviau, bet Mantas yra toks savotiškas savo nuoširdumu, plepumu, jis nori pasipasakoti. Vaikas nesupranta, kad jo klasės draugai gal net negirdėję, kad yra kažkokie globėjai, kad gali būti ne tavo tėvai ir panašiai. Iš jo būdavo ir pasijuokdavo, bet mes paaiškinom, kad apie savo biologinę šeimą nėra blogai pasakoti, tačiau jeigu vaikai nesupranta – nepasakoti, nes jie tik juokiasi, pasilikti tai sau – taip bus lengviau. Ir berniukas nustojo kalbėti visa tai. Mantas draugų turi, nes jis savo draugiškumu paperka. Kas Jums yra sunkiausia šiuo metu auginant berniuką? Kaip įveikiate sunkumus? Yra sunkumų tikrai. Iš visų sunkumų sunkiausia yra užsispyrimas vaiko prieštaravimams, noras būti teisiam, nesiklausymas, o su visu šitu susitvarkyti tikrai nėra paprasta. Kiekvieną kartą ta pati taktika nelabai veikia, nes jei vieną dieną mes į stalčių uždarinėjam “pikčių”, tai kitą dieną mes rašom namų taisykles. Tačiau nėra nieko geriau už motyvaciją – taip atsirado mūsų šeimoje bonusų lenta. Už pliusiukus gauna vaikai pinigėlius ir už juos jie pildo savo svajones. Padėjo šitas metodas labai. Lankėme mes ir pozityvios tėvystės kursus. Atrodo tie GIMK mokymai ir pozityvios tėvystės kursai panašumo nemažai turi. Būtent dėl savo vaiko (Manto dar šeimoje nebuvo) norėjau iššsiaiškint, kodėl jam čia emocijos kažkokios kyla ir pan., bet aš vienintelį dalyką iš visų tų pamokų supratau – sūnus toks gimė ir aš jį turiu priimti tokį, koks jis. Ir būtent gal dėl šio suvokimo Mantą priėmiau tokį, koks jis yra, tiksliau mes priėmėm. Visiškai svetimas, nepažįstamas berniukas atėjo tiesiai į širdį. Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, kai Jūsų namuose apsigyveno šis berniukas? Ką Jūsų šeimai davė globėjų patirtis, ko išmokė? Mūsų gyvenimas visiškai kardinaliai pasikeitė – visa buitis, gyvenimo ritmas, padidėjęs atsakomybės jausmas, netgi įpročiai, nes viską reikia derinti prie vaikų. Ko išmokė, ką davė? Manau į šį klausimą bus atsakyta pilnai, kai išleisim vaiką į pasaulį, kai išskleis sparnus ir išskris iš lizdelio. Per visa šį, kad ir trumpą laiką, ypač mane, išmokė apmastyti ką turėčiau atsakyti vienokiu ar kitokiu klausimu, išmokė išieškot problemos sprendimo būdų, pvz. kai rodo ožiukus ar daiktus gadina. Anksčiau neanalizuodavau vaiko elgesio, tačiau Mantas mums yra iššūkis, su kuriuo reikia padirbėti. Ką patartumėte žmonėms, kurie galvoja į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus, bet nesiryžta? Čia turbūt atrodo lyg ir lengviausias, bet ir sunkiausias klausimas. Kiekvienam skirtingai, aišku aš žinau, jog mano antra pusė prieštaraus tai ką aš pasakysiu, nes jis visa laiką sakydavo, kad protas valdo kūną, bet man su metais kaip širdis valdo taip. Tiesiog patarčiau klausytis savo širdies, priimti ir mylėti vaiką tokį, koks jis yra. Dėkojame už nuoširdų pokalbį. Tiems, kurie dar tik svarsto, ar ryžtis šiam žingsniui ir savo namų duris atverti be tėvų globos likusiems vaikams, nedvejoti ir susisiekite: Kalvarijos savivaldybės šeimos globos namų Globos centras Adresas: Alyvų g. 1., Sangrūdos sen., Sangrūdos k., Kalvarijos sav. Tel. Nr. 8 603 81004, 8 343 61786 El. p. globoscentras.kalvarija@gmail.com