Kruvinoji Pietų Afriką

Nori sužinoti, kas vyksta?

... Atijus Potgitersas (40), jo žmona Vilna (36) ir dvejų metukų dukra Vilmina patraukė prie savo ūkio vartų. Tai buvo graži vasaros diena, ir būtent tą dieną Atijus šventė savo vestuvių metines su Vilna. Atijus ką tik išlipo iš automobilio, kai kilo šūvis ir mašiną staiga apsupo šeši jauni juodaodžiai vyrai su peiliais, mačetėmis ir šakėmis rankose. Atijus desperatiškai ir didvyriškai kovojo siekdamas išgelbėti savo šeimą, tačiau gavo 151 durį, neskaičiuodamas galvos smūgio. Paskutinis dygsnis į kaklą - buvo mirtinas.

Kai dvejų metų Vilmine nubėgo prie savo tėvo, gulinčio kraujo klane, vienas iš užpuolikų bagriebė vaiką, nuvežė jį į sandėliuką, nužudė jį smūgiu į galvą ir įmetė į ten stovintį dežę. Tuomet nusikaltėliai nutempė Vilną į namus, privertė atidaryti seifą ir ten pavogė pinigus (mūsų pinigine išraiška - apie 180 eurų). Tuomet moteris buvo priversta atsiklaupti ir buvo nušauta iš nugaros į kaklą, šaltakraujiškai.  Vienas iš piktadarių atnešė mažos Vilminos kūną ir numetė ant motinos. Išėję iš nusikaltimo vietos, užpuolikai prie ūkio vartų pakabino kartono gabalą su užrašu: „Mes juos nužudėme. Mes grįšime dar kartą! “

Visa tai vyko 2010 m. Gruodžio 1 d. Pietų Afrikos Respublikos (Pietų Afrikos Respublika) viduryje. Jei toks nusikaltimas būtų įvykęs Lietuvoje, jis būtų buvęs toks nepaprastas ir sensacingas, kad kelis mėnesius būtų sudrebinęs visą mūsų visuomenę. Tačiau tai yra realybė kasdieniame Pietų Afrikos gyvenime, o tokio tipo nusikaltimai prieš baltuosius ūkininkus vyksta vidutiniškai kartą per savaitę ar net dažniau.

Kad nereikėtų pernelyg traumuoti skaitytojų ir leisti jiems išsamiai perskaityti straipsnį, pažadu: tai bus vienintelis konkretus ir išsamus pavyzdys. Aš tik noriu, kad skaitytojams būtų aišku: kad ir kaip šiurkščiai tai skambėtų, kitų žmogžudysčių fone, „Potgetterių“ šeimos istorija yra viena „švelniausių ir neskausmingiausių“. Jei tikrai norite susidaryti tikrovišką vaizdą, ką užpuolikai daro prieš kitas aukas prieš jiems mirštant, tiesiog žiūrėkite ypač sadistinį ir kruviną siaubo filmą.

Skaičiai, tik skaičiai

Kiek paplitęs ir rimtas yra ūkininkų žmogžudysčių reiškinys? Patikimiausią statistiką sudarė NVO „AfriForum“, iš dalies remdamasi oficialiais Pietų Afrikos policijos ir kitų valdžios institucijų duomenimis, o iš dalies faktais, kuriuos patikrino ir patvirtino pati organizacija.

1990 m. Išpuoliai Pietų Afrikos ūkiuose tapo tikru atskiru reiškiniu. Iki tol šis reiškinys sunkiai egzistavo. Šiuo metu Pietų Afrikoje yra apie 33 tūkst. Privačių ūkių ar ūkių, kurie, nepaisant visų sunkumų, ir toliau tiekia šalies gyventojams maistą, kurio pakanka eksportui.

„AfriForum“ duomenimis, 1990– 2017 m. Ūkiuose įvyko mažiausiai 4482 išpuoliai, kurių metu įvykdyta mažiausiai 1 933 žmogžudystės (neįskaitant aukų skaičiaus). Aš pabrėžiu žodį „mažiausiai“, norėdamas apsisaugoti nuo įvairių „tiesos ministrų“ ir „faktų čekistų“, nes „AfriForum“ atsižvelgia tik į įvykius, kuriuos gali patvirtinti pats. Todėl nėra abejonių, kad tikrasis nusikaltimų skaičius yra daug didesnis.

Palyginimui, per šį laikotarpį visoje šalyje iš viso įvyko 12 245 išpuoliai, įskaitant 1700 žmogžudysčių, rodo Pietų Afrikos policijos duomenys. Taigi vidutiniškai per 27 metus per savaitę įvyksta beveik dvi žmogžudystės. Pietų Afrikos ūkininkas yra nužudomas dvigubai dažniau nei policijos pareigūnas ir 16 kartų labiau apiplėšamas nei pilietis. Vien tai yra siaubas ir absurdas, nes sodyba iš esmės turėtų būti taikos ir saugumo oazė.

Sumos, už kurių kraujas krauna žemę

Skaitytojai, nežiūrėkite į šiuos skaičius kaip į sausą statistiką: žemė už kiekvieno metro yra sutepta krauju ir ašaromis. Prieš nužudant aukas jos dažnai kankinamos tokiu siaubingu žiaurumu, kad to negalima pavadinti niekuo kitu, išskyrus kaip šėtonišku žiaurumu. Ypač sadistiški užpuolikai linkę kankinti mažus vaikus ir pagyvenusius žmones, taip pat šunis ir kates. Moterys kartais yra žiauriai prievartaujamos, įskaitant labai senus vyrus.

Daugeliu atvejų apiplėšiami ir ūkiai, tačiau piktadariai apsiriboja labai mažomis pinigų sumomis. Jei automobilis užgrobtas, jis dažniausiai randamas apleistas kur nors netoli ūkio. Todėl netiesa, kad pagrindinis tokių išpuolių tikslas būtų paprastas plėšimas. Kitas labai svarbus faktas: atakos yra kruopščiai suplanuotos ir parengtos prieš savaites ar net mėnesius iš anksto, kad užkluptu šeimininkus, kai jie yra mažiausiai pasirengę ir mažiausiai apsaugoti.

Kas ką žudo?

Užpuolikų demografinis profilis yra labai aiškus ir ryškus: visi jie yra jauni ar vidutinio amžiaus juodaodžiai vyrai. Kalbant apie aukų demografiją, ji yra įvairesnė, tačiau čia taip pat pastebima aiški tendencija. Tik 12 procentų visų Pietų Afrikos ūkininkų yra juodaodžiai, tačiau jie sudaro tik šešis procentus visų atakų aukų ūkiuose (be to, šis skaičius apima ne tik dvarininkus ir jų šeimas, bet ir apmokamus žemės ūkio darbuotojus). Todėl be politiškai korektiško požiūrio reikia pripažinti, kad žiaurūs išpuoliai daugiausia nukreipti prieš baltus. Žinoma, aukomis tampa ne tik patys ūkininkai, bet ir jų šeimos nariai bei svečiai.

Be to, pagal tautybę absoliuti dauguma baltųjų ūkininkų Pietų Afrikoje yra afrikiečiai arba olandų, prancūzų ir vokiečių imigrantų palikuonys. Jų gimtoji kalba yra afrikiečių arba afrikanų (paprasčiausiai olandų tipo). Beje, pagal išvaizdą, populiariąją muziką ir kai kuriuos kultūros bei mentaliteto bruožus afrikiečiai yra gana panašūs į mus, Lietuvius. 

Na, o štai Afrikos nacionalinio kongreso (ANC), per valdančiosios komunistų partijos Pietų Afrikoje, susitikimą dar visai neseniai buvo atvirai smurtaujama kartu su daina „Kill the Cage!“. Todėl pagrįsta daryti išvadą, kad šis smurtas yra rasistinio pobūdžio ir visų pirma (nors ir ne tik) skirtas Afrikos žmonėms.

"Bet ką baltieji daro Afrikoje?"

Naujausias pareiškimas gali atrodyti nepaprastai keistas, nes pastaraisiais metais atlikti tyrimai parodė, kad didžioji dauguma Pietų Afrikos gyventojų (nepriklausomai nuo odos spalvos ir gimtosios kalbos) nėra rasistai ir su jais elgiamasi gerai kaip ir su kitų etninių grupių nariais. Daugeliu atvejų juodaodžiai darbuotojai ir kaimynai buvo atvykę į pagalbą baltiesiems ūkininkams ir padėjo kovoti su užpuolikais. Kodėl tada vyksta tokie išpuoliai prieš baltųjų ūkininkų ūkius? Nilsas Mulmanas, Limpopo universiteto kriminologijos profesorius, leidžia suprasti, kad vienintelis šio sisteminio smurto tikslas yra išvaryti baltuosius ūkininkus iš savo žemių. Taigi šis tikslas yra politinis.

Šiuo metu daugelis skaitytojų sušuks: „Taip, bet ar tai nėra tiesa? Ką Afrikoje veikia baltieji žmonės? Šie kolonizatoriai prievarta atėmė žemę iš neturtingų vietinių gyventojų, ir būtų sąžininga, kad vietiniai gyventojai ją susigrąžintų! “ Tokia reakcija gali būti sąžininga, tačiau ji, deja, įrodo tik vieną dalyką: kokia efektyvi sovietų ir kitų komunistų melagingoji propaganda buvo pastaruosius 70 metų. Nes realybė yra visiškai kitokia.